Turkija

Somalia · Parašytas: 13 gr. 2008 22:50 Rašyti temą: Turkija

Turkija valstybė pietvakarių Azijoje, kurios nedidelė dalis teritorijos (Trakija) yra Europoje, o likusi dalis (Anatolija) Azijoje. Ribojasi su Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanu ir Iranu rytuose, Iraku ir Sirija pietuose, Graikija ir Bulgarija vakaruose. Iki 1922 m. Turkija buvo vadinama Osmanų imperija. Nuo Europos ją skiria du siauri sąsiauriai. Šiandien ji yra respublika, kurioje susipynusios islamo ir Vakarų tradicijos. Gyventojų daugumą sudaro turkai musulmonai, nors šalyje nėra patvirtinta oficialios religijos. Klimato ir gamtovaizdžio įvairovė patraukli turistams. Auginama įvairios žemės ūkio kultūros, šalis visiškai apsirūpina maisto produktais.

Valstybinė kalba turkų
Sostinė Ankara
Didžiausias miestas Stambulas
Valstybės vadovai Abdullah Gül
Prezidentas
Recep Tayyip Erdogan
Ministras pirmininkas
Plotas
- Iš viso
- % vandens
780 580 km² (36)
1,3%
Gyventojų
- 2006 liepa (progn.)
- Tankis
70 413 958 (17)
90,21 žm./km² (80)
BVP
- Iš viso
- BVP gyventojui 2006 (progn.)
627,20 mlrd. $ (17)
8 900 $ (6

Valiuta naujoji Turkijos lira
Laiko juosta
- Vasaros laikas UTC+2
-
Nepriklausomybė

Paskelbta
Pripažinta
1281

Valstybinis himnas Turkijos himnas
Interneto kodas .tr
Šalies tel. kodas 90
_________________
The best.

Somalia · Parašytas: 13 gr. 2008 23:00 Rašyti temą: Turkija

Senovės istorija

Maždaug 2000 m. pr. m. e. Mažąją Aziją valdė hetitai, kurie atkeliavo čia nuo Juodosios jūros rytų. Per savo viešpatavimo laiką, jų civilizacija nukariavo Egiptą ir Babiloną.

XII a. pr. m. e. hetitų imperija krito prieš asirus. Tai sudarė sąlygas iškilti smulkioms indoeuropietiškoms valstybėms, tokioms, kaip Frygija, kuri laikinai buvo užvaldžiusi didelę dalį Anatolijos. 560 m. pr. m. e. Krezas užėmė Lydijos sostą Mažojoje Azijoje ir greitai privertė visas graikų kolonijas (Joniją) paklusti jo įsakymams.

Nuo VI a. pr. m. e. Mažoji Azija buvo užkariauta Persijos imperijos (Achemenidų), o IV a. pr. m. e. Aleksandras Didysis (Makedonietis) grąžino graikų valdžią visam pusiasaliui. Po jo mirties Aleksandro imperijai suirus, Mažąją Aziją pasidalino atskiros karvedžių dinastijos, kurių stipriausios buvo Seleukidai, Pergamo karalystės Atalidai bei Ponto karalystė. Šiose karalystėse klestėjo helenistinė kultūra.

Po neaiškaus Armėnijos viešpatavimo teritorijoje įsigalėjo Romos imperija, kuri čia įsteigė daug naujų provincijų.

Bizantija ir seldžiukai

Bizantija, Bizantijos imperija – istoriografinis terminas, naudojamas nuo XIX a. apibūdinti graikiškai kalbančią viduramžių Romos imperiją, kuri telkėsi apie sostinę Konstantinopolį. Ji taip pat vadinama Rytų Romos imperija, nors Bizantija dažniausiai taip vadinama kalbant apie laikus prieš Vakarų Romos imperijos žlugimą. Didžiąją savo istorijos dalį to meto Vakarų Europoje Bizantija buvo vadinama Graikų imperija, nes valstybėje dominavo graikų kalba, kultūra ir gyventojai. Jos gyventojams valstybė buvo Romos imperija (Βασιλεία Ῥωμαίων) ar Romanija (Ῥωμανία), o jos imperatoriai tęsė nenutrauktą Romos imperatorių įpėdinystę. Islamo pasaulyje Bizantija buvo vadinama روم; (Rûm, romėnų žemė).

Amžininkai Imperator Romaniæ vartojo kalbant apie Bizantijos imperatorius, o Imperator Romanorum buvo naudojamas kalbant apie Karolį Didįjį ir jo įpėdinius.

Nesutarimai dėl Bizantijos imperijos pradžios

Egzistuoja įvairių nuomonių, kada susikūrė ši valstybė, nes ji natūraliai susiformavo iš buvusios Romos imperijos rytinės dalies ir galutinę formą įgavo per gana ilgą laikotarpį nuo IV iki VII amžiaus. Taigi, imperijos susiformavimą galima sieti su keletu datų:

Nedidelė tyrinėtojų grupė Bizantijos imperijos pradžia laiko 293 m., kai imperatorius Diokletianas ir Maksimianas pirmą kartą padalino Romos imperiją į rytinę ir vakarinę.
Remiantis dinastiniu kriterijumi pirmuoju Bizantijos imperijos imperatoriumi laikomas Konstantinas Didysis (306 m.). Konstantinas padarė krikščionybę valstybine religija ir perkėlė sostinę iš Romos į Bizantijų.
Bizantijos imperijos pradžia galima laikyti ir Konstantinopolio įkūrimą buvusios graikų kolonijos Bizantijaus, kuris davė pavadinimą ir pačiai imperijai, vietoje. Šiuo atveju imperijos pradžia galima laikyti datą, kai Konstantinas Didysis įkūrė miestą (324 m.) arba sostinės perkėlimo į Konstantinopolį datą (330 m.)
Kai kurie tyrinėtojai Bizantijos imperijos pradžią sieja su politiniu Romos imperijos padalinimu po Teodosijaus Didžiojo mirties 395 m., kada vietoje vieno imperijos valdovo atsirado du lygiateisiai cezariai, valdantys dvi imperijos dalis – rytinę ir vakarinę. Šio padalinimo skirtumas nuo 293 m. padalinimo tame, kad po to nei vienas valdovas nevaldė abiejų imperijos dalių. Tokiu atveju pirmuoju Bizantijos imperatoriumi reikėtų laikyti Teodosijaus sūnų Arkadijų, valdžiusį 395-408 m.
Dalis tyrinėtojų Bizantijos imperijos pradžią sieja su Justiniano Didžiojo valdymu (527-565).
Taip pat egzistuoja versija, pagal kurią apie Bizantijos imperiją galima pradėti kalbėti nuo imperatoriaus Heraklijaus valdymo (610-641 m.), kuris vykdė gilias imperijos reformas (pvz., pakeitė lotynų kalbą graikų kalba, valdovas pradėtas vadinti graikišku Bazilėjaus titulu), kurios atitolino rytinę imperijos dalį nuo Romos tradicijos.

Imperija žlugo 1453 metais sostinę Konstantinopolį užkariavus osmanams ir žuvus paskutiniam Bizantijos imperijos valdovui Konstantinui XI.

Bizantijos imperija 1265 m.

Bizantijos imperijos istorijos chronologija

Ankstyvasis laikotarpis, datuojamas skirtingai – nuo imperijos susidarymo iki Heraklijaus valdymo (VII a.) arba iki ikonoklastų sukilimo (VIII a.). Laikotarpis apima imperijos kūrimą ir susiformavimą, pagrindinių institucijų, tęsusių Romos tradicijas, įsitvirtinimą.
Vidurinysis laikotarpis
Vėlyvasis laikotarpis, apimantis ir imperijos žlugimą.

Kilmė
Tetrarchija

III a. trys krizės grėsė Romos imperijai: išorinė invazija, pilietiniai karai ir ekonominis nuosmukis. Palaipsniui Romos miestas tapo vis mažiau svarbus kaip administracinis centras. III a. krizės atskleidė Augusto įvestos heterogeninės valdymo sistemos, skirtos valdyti milžiniškai teritorijai, trūkumus. Jo įpėdiniai įvedė keletą pakeitimų, bet buvo aišku, kad reikia naujos, labiau centralizuotos ir vieningesnės sistemos . Diokletianas sukūrė tokią sistemą - tetrarchiją. Jis susivienijo su kolega imperatoriumi - Augustu. Kiekvienas iš augustų įsūnijo po jaunesnį kolegą - cezarį, kuris dalinosi valdžia ir ilgainiui turėjo pakeisti vyresnį partnerį. Po to kai Diokletianas ir Maksimianas atsisakė sosto, tetrarchija žlugo ir Konstantinas I ją pakeitė paveldimu dinastiniu valdymu.

Romos imperija apie 395, su vyskupijomis ir Galijos, Italijos,Ilyrijos ir Rytų pretorių prefektūromis, kurios maždaug atitinka tetrarchijos įtakos zonas po Diokletiano reformų.

Konstantinas I ir jo įpėdiniai

Konstantinas perkėlė imperijos sostinę ir įvedė naujų pilietinių ir religinių įstatymų[10]. 330 m. jis įkūrė Konstantinopolį, antrąją Romą Bizantijaus vietoje. Miestas buvo geroje pozicijoje, pro jį ėjo prekybos kelias iš Rytų į Vakarus. Iš Konstantinopolio buvo patogiau ginti Dunojaus frontą ir jis buvo arčiau rytinių sienų. Konstantinas taip pat pradėjo didelių miesto sienų, kurios vėlesniais amžiais buvo išplėstos ir perstatytos, statybą.

Konstantinas pataisė Diokletiano reformas[11]. Jis stabilizavo pinigų sistemą (Jo įvestas auksinis solidas buvo labai giriama ir gerai vertinama moneta[12].) ir pakeitė kariuomenės struktūrą. Kad padalintų administracines funkcijas, Konstantinas vieną pretorijų prefektą, kuris tradiciškai turėjo karines ir civilines funkcijas, pakeitė regioniniais prefektais, kurie turėjo tik civilinę valdžią. Karinės ir civilinės valdžios atskyrimo praktika išliko iki VII a[13].

Valdant Konstantinui, krikščionybė nebuvo vienintelė imperijos religija, bet jai buvo teigiama pirmenybė. Konstantinas jai suteikė daugybę privilegijų: kunigai buvo atleisti nuo civilinių prievolių ir mokesčių, renkant pareigūnus į aukštus postus krikščionims buvo teikiama pirmenybė, o vyskupams buvo suteikta teisinė galia[14]. Konstantinas įvedė principą, kad imperatorius nesprendžia doktrinos klausimų, bet tam tikslui sušaukia visuotinį bažnyčios susirinkimą. Arlio sinodą sušaukė Konstantinas, o Nikėjos I susirinkimas patvirtino jo teisę vadintis bažnyčios galva[15].

Imperijos būklė 395 m. buvo Konstantino darbų pasekmė. Dinastinis principas buvo taip stipriai įdiegtas, kad tais metais miręs imperatorius Teodosijus I galėjo testamentu palikti imperiją savo sūnums: Arkadijus gavo Rytus, Honorijus - Vakarus. Teodosijus buvo paskutinis imperatorius pilnai valdęs abi Romos imperijos puses[16].

Ankstyvoji istorija

Rytų Romos imperija beveik nesusidūrė su sunkumais, kuriuos patyrė Vakarų imperija III-IV a. dėl stabilios miesto kultūros ir didesnių finansinių šaltinių, kurie leido nuraminti įsiveržėlius duoklėmis ar nusamdyti barbarus samdinius. V a. įvairios armijos niokojo Vakarus, bet nekreipė dėmesio į Rytus. Teodozijus II toliau tvirtino Konstantinopolio sienas, kol miestas tapo neužimamas. Niekas nesugebėjo sienų pralaužti iki 1204 m. Kad atsikratytų Atilos hunais Teodozijus davė jiems aukso (neva 300 kg)[17]. Be to jis rėmė Konstantinopolio pirklius, prekiaujančius su barbarais.

Jo įpėdinis Markianas atsisakė mokėti milžinišką duoklę, bet Atila jau buvo visą dėmesį sutelkęs į Vakarų Romos imperiją. Po jo mirties 453 m. hunų imperija žlugo ir Konstantinopolis užmezgė pelningus santykius su likusiais hunais, kurie ilgainiui kovėsi Bizantijos armijoje kaip samdiniai.

Po Atilos mirties tikrasis Konstantinopolio šeimininkas buvo alanų generolas Asparas. Leonas I sugebėjo išsilaisvinti nuo barbarų vado įtakos remdamas izaurus, pusiau barbarišką gentį, gyvenusią pietinėje Anatolijoje. Asparas ir jo sūnus Ardaburas buvo nužudyti per riaušes 471 m. ir Konstantinopolis ilgam išsivadavo nuo barbarų vadų įtakos.

Bizantijos imperatorius Leonas I (401–474 m.), valdęs 457–474 m.

Leonas buvo pirmasis imperatorius, gavęs karūną ne iš karo vado, kokia buvo Romos tradicija, bet iš Konstantinopolio patriarcho, taip ženklindamas bažnytinę hierarchiją. Šis pokytis tapo ilgalaikiu ir Viduramžiais religiniai karūnavimo bruožai nustelbė karinius. 468 m. Leonas nesėkmingai bandė atgauti vandalų užimtą Šiaurės Afriką. Tuo metu Vakarų Romos imperiją sudarė Italija ir žemės į pietus nuo Dunojaus iki Balkanų (Britanija buvo apleista ir ją po truputį užkariavo anglai ir saksai, Ispaniją užėmė vizigotai ir svebai, vandalams atiteko Afrika, o Galiją užėmė frankai, burgundai, vizigotai, bretonai ir romėnų likučiai).

466 m. Leonas, kaip sąjungos su izaurais sąlygą, ištekino savo dukrą Ariadnę už izauro Tarasikodisos, kuris pasivadino Zenonu. Kai Leonas mirė 474 m., Zenono ir Ariadnės jaunesnysis sūnus tapo imperatoriumi Leonu II, o Zenonas - regentu. Kai vėliau tais metais Leonas II mirė, Zenonas tapo imperatoriumi. Vakarų Romos imperijos pabaiga laikomi 476 m., kai barbarų generolas Odoaceras nuvertė paskutinį Romos imperatorių Romulą Augustą ir pakeitė jį kitu statytiniu.

Kad atgautų Italiją, Zenonas galėjo tik derėtis su ostgotų vadu Teodoriku, kuris buvo įsikūręs Mesijoje. Jis nusiuntė barbarų vadą į Italiją kaip magister militum per Italiam ("Vyriausią kariuomenės vadą Italijai"). Po Odoacero pralaimėjimo 493 m., Teodorikas, jaunystėje gyvenęs Konstantinopolyje, pats valdė Italiją tik formaliai paklusdamas Zenonui. Jis buvo galingiausias to meto germanų vadas, bet jo įpėdiniai buvo labai silpni ir Italijos karalystė pradėjo smukti maždaug po 530 m.

475 m. Zenoną nuvertė Basiliskas, generolas, vadovavęs Leono I invazijai į 468 m. į Šiaurės Afriką, bet po 20 mėnesių jis atgavo sostą. Bet jam kėlė grėsmę kitas izauras, Leontijus, kuris irgi buvo išrinktas imperatoriumi. Izaurų iškilimas baigėsi, kai senas romėnų kilmės civilinis pareigūnas Anastazijus I tapo imperatoriumi 491 m. ir po ilgo karo 498 m. nugalėjo abu savo priešininkus. Anastazijus atsiskleidė kaip energingas reformatorius ir geras administratorius. Jis pataisė Konstantino I pinigų sistemą galutinai nustatydamas varinio follis, kasdieniams sandoriams naudojamos monetos, svorį. Be to jis reformavo mokesčių sistemą ir visam laikui panaikino nekenčiamą Chrysargyron mokestį. Valstybės ižde buvo milžiniška 320 000 aukso svarų suma, kai jis mirė.

Justinianas ir jo įpėdiniai

Justianui I užėmus sostą 527 m. Bizantija pradėjo plėstis į buvusias Romos imperijos teritorijas. Justianas, Ilyrijos valstiečio sūnus, tikriausiai įgijo didelę politinę įtaką dar valdant dėdei Justinui I (518–527 m.)[18]. Jis dažnai istorikų vadinamas paskutiniu "romėnu" imperatoriumi, nes lotynų kalba buvo jam gimtoji ir jis buvo paskutinis imperatorius dėjęs rimtas pastangas suvienyti Rytus su lotyniškai kalbančiais Vakarais[19].

Justiano valdymas prasidėjo karų metu. Nuo Lasikos (gruzinų karalystė) iki Arabijos dykumos persų fronte nuolat vyko karo veiksmai. 532 m. norėdamas užsitikrinti rytinių sienų saugumą Justinianas pasirašė taikos sutartį su Khosrau I, pagal kurią jis sutiko mokėti didelį kasmetinį mokestį Sasanidams. Tais pačiais metais Justinianas išgyveno maištą Konstantinopolyje (Nikos maištas), kuris baigėsi (tariamai) 30 tūkst. maištininkų mirtimi. Ši pergalė sutvirtino Justiniano galią[20]. Popiežius Agapetas I buvo ostgotų karaliaus Teodahado nusiųstas į Konstantinopolį, bet taikos sutartis su Justinianu taip ir nebuvo pasirašyta. Tačiau jam pavyko jį įtikinti nuversti monofizidizmą išpažįstantį patriarchą Antimą I, nors jį rėmė imperatorienė Teodora. Vakarų užkariavimai prasidėjo 533 m., kai Justinianas nusiuntė savo generolą Belisarijų iš vandalų atgauti buvusios Afrikos provincijos su maža, apie 15 tūkst. karių, armija. Sėkmė atėjo stebėtinai lengvai, bet tik 548 m. buvo pavergtos stipriausios vietinės nepriklausomos gentys[20]. Ostgotų Italijoje po Teodoriko Didžiojo mirties valdė jo sūnėnas Atalarikas ir dukra Amalasunta, bet jų žudikas Teodahadas užėmė sostą ir jį išlaikė nepaisant smunkančio autoriteto. 535 m. Bizantijos ekspedicija į Siciliją vėl buvo labai sėkminga, bet vėliau gotai pradėjo labiau priešintis ir pergalė neatėjo iki 540 m., kai Belisarijus užėmė Raveną po sėkmingų Neapolio ir Romos apgulčių[21].

Nepaisant nesėkmių Totila suvienijo ostgotus ir atgavo Romą 546 m. gruodžio 17 d., o Belisarijaus Justiniano buvo pakviestas į Konstantinopolį 549 m. pradžioje[22]. 551 m. pabaigoje armėnas eunuchas Narsas atvyko į Italiją su 35 tūkst. karių. Totila buvo sumuštas ir žuvo Busta Gallorum mūšyje, jo įpėdinis Tejas lygiai taip pat buvo nugalėtas Mons Lactarius mūšyje (552 m. spalis). Nepaisant kelių gotų įgulų priešinimosi ir dviejų paeiliui frankų ir alemanų invazijų, karas Italijoje buvo laimėtas[23]. 551 m. Ispanijos vizigotų kilmingasis Atanagildas paprašė iš Justiano pagalbos maištaujant prieš savo karalių ir imperatorius nusiuntė pajėgas, kurioms vadovavo Liberijus, kuris tada jau buvo senas, tačiau jis įrodė esąs geras karvedys. Bizantijos imperija išlaikė mažytę teritoriją Ispanijos pakrantėje iki Heraklijaus valdymo[24].

Rytuose Romėnų-persų karai tęsėsi iki 561 m., kai Justiniano ir Khusro pasiuntiniai sutiko sudaryti 50 metų taiką. Apie 555 m. Justinianas buvo laimėjęs pergales visuose karuose, išskyrus Balkanuose, kurie turėjo atreminėti nuolatines slavų invazijas. 559 m. į imperiją įsiveržė kutrigurai ir sklavėnai. Justinianas pašaukė iš atsargos Belisarijų, bet kai didžiausias pavojus praėjo, imperatorius ėmėsi vadovauti pats. Naujienos, kad Justinianas sustiprino Dunojaus laivyną, išgasdino kutrigurus ir jie sutiko su sutartim, pagal kurią gavo duoklę ir saugų kelią atgal per Dunojų[20].
Justinianas yra labai garsus dėl savo darbų teisės srityje[26]. 529 m. dešimties žmonių komisija, vadovaujama Jono Kapadokiečio peržiūrėjo Romėnų teisės kodeksą ir sukūrė Corpus Juris Civilis, įstatymų rinkinį, kuris vėliau buvo pavadintas "Justiniano kodeksu". Dėl savo bažnytinės politikos Justinianas pykosi su žydais, pagonimis ir krikščionių sektomis. Pastariesiems priklausė manichėjai, arijonai, monofizitai ir nestorijai. Kad su šaknimis išrautų pagonybę, Justinianas uždarė garsią filosofijos mokyklą Atėnuose 529 m[27].

VI a. tradicinė graikų-romėnų kultūra vis dar buvo įtakinga Bizantijoje ir turėjo tokius žymius atstovus kaip Jonas Filoponas. Tačiau tuo metu krikščionių filosofija ir kultūra vis labiau dominavo. Tuo metu buvo pastatyta Hagia Sophia, vienas svarbiausių architektūros istorijoje pastatų[16].

Justiniano įpėdinis Justinas II atsisakė mokėti duoklę persams. Tuo metu germanai lombardai įsiveržė į Italiją ir šimtmečio pabaigoje Bizantijai priklausė tik trečdalis Italijos. Justino įpėdinis Tiberijus I mokėjo duoklę avarams ir kariavo su persais. Nors Tiberijaus generolas Mauricijus sėkmingai kariavo Rytų fronte, duoklė nesulaikė avarų. Jie užėmė Balkanų tvirtovę Sirmijų 582 m., o turkai pradėjo veržtis pro Dunojų. Mauricijus, tapęs imperatoriumi, sudarė taiką su Sasanidų imperatoriumi Khosrau II, gavęs prąėjimą į Armėniją, ir 602 m. išvijo slavus ir avarus iš Balkanų[16].

Justinianas, pavaizduotas vienoje iš garsių San Vitale bazilikos mozaikų, Ravena.

Kultūra

Ekonomika

Daugybę amžių Bizantijos ekonomika buvo pažangiausia Europoje ir Viduržemio jūros regione. Europa šiuo atžvilgiu neprilygo Bizantijai iki viduramžių pabaigos. Konstantinopolis buvo svarbiausias prekybos tinklo, apėmusio beveik visą Euraziją ir Šiaurės Afriką, centras. Kai kurie mokslininkai teigia, kad iki atvykstant arabams VII a. Bizantija turėjo galingiausią ekonomiką pasaulyje. Tačiau arabų užkariavimai sukėlė Bizantijai nuosmūkį ir stagnaciją. Konstantino V reformos (apie 765 m.) žymi atgimimo, kuris tęsėsi iki 1204 m., pradžią. Nuo X a. iki XII a. pabaigos Bizantijos imperija atrodė prabangiai ir keliautojai būdavo priblokšti sostinėje sukauptų turtų. Visa tai baigėsi su Ketvirtuoju Kryžiaus žygiu, kuris buvo katastrofa ekonomikai[28]. Paleologai (Palaiologoi), paskutinė imperijos dinastija, bandė atgaivinti ekonomiką, bet vėlyvoji Bizantijos valstybė nepilnai valdė tiek išorines, tiek vidines ekonomikos jėgas. Palaipsniui ji neteko įtakos prekybos modalumui ir kainų mechanizmui, valstybė nebevaldė brangiųjų metalų "nuotėkio" ir, kai kurių mokslininkų nuomone, netgi monetų kalimo[29].

Vienas iš svarbiausių imperijos ekonomikos ramsčių buvo prekyba. Audiniai tikriausiai buvo svarbiausia eksporto prekė. Šilkas buvo importuotas į Egiptą, buvo pasirodęs Bulgarijoje ir Vakaruose[30]. Valstybė griežtai valdė tarptautinę ir vidaus prekybą ir palaikė monetų leidimo monopoliją. Ji taip pat formaliai kontroliavo palūkanų normą, nustatydavo gildijų ir korporacijų, kuriomis ypač domėjosi, aktyvumo kriterijus. Imperatorius ir jo pareigūnai įsikišdavo krizių metu, kad aprūpintų sostinę maistu ir palaikytų žemą grūdų kainą. Galiausiai vyriausybė surinkdavo perteklių mokesčių forma ir sugrąžindavo į apyvartą per algas valstybės tarnautojams ar investuojant į viešus darbus.

Mokslas, medicina ir teisė

Bizantijoje išliko klasikinės Antikos raštai. Todėl visais laikais Bizantijos mokslas buvo artimai susijęs su Antikos filosofija ir metafizika[32]. Paskutiniame imperijos šimtmetyje Bizantijos gramatikai asmeniškai ar raštais perdavė renesanso Italijai senovės graikų gramatikos ir literatūros studijas[33]. Tuo metu Tezibonde buvo mokoma astronomijos ir kitų tiksliųjų mokslų, o medicina domėjosi beveik visi mokslininkai[34]. Teisės srityje Justiano I reformos turėjo smarkią įtaką teisės mokslo evoliucijai, o Leono III Ecloga turėjo įtaką juridinių institucijų formavimuisi slavų pasaulyje[35].

Religija

Pagal Joseph Raya, "Bizantijos kultūra ir Rytų Ortodoksų Bažnyčia yra vienas ir tas pats."[36] Išlikus imperijai rytuose imperatorius užsitikrino teisę kištis į bažnyčios reikalus. Bizantijos valstybė iš pagonybės laikų paveldėjo religinių reikalų tvarkymo praktiką ir ji buvo pritaikyta krikščionių bažnyčiai. Pagal Eusebijaus Cezarėjiečio sudarytą modelį, bizantiečiai imperatorių laikė Jėzaus atstovu ar pasiuntiniu, ypač atsakingu už krikščionybės platinimą tarp pagonių ir religijos "išorę" t.y. administravimą ir finansus. Tačiau imperatoriaus vaidmuo niekada neišsivystė į tikslią įstatymais apibrėžtą sistemą[37].

Nusmukus Romai ir nuolat esant vidiniams kivirčams kituose rytų patriarchatuose, Konstantinopolio bažnyčia VI-XI a. buvo turtingiausias ir įtakingiausias krikščionybės centras[38]. Net kai imperija patyrė nuosmūkį, bažnyčia, kaip institucija, turėjo didžiausią įtaką tiek imperijoje, tiek už jos sienų. George Ostrogorsky pažymi:

Somalia · Parašytas: 13 gr. 2008 23:06 Rašyti temą: Turkija

Osmanų imperija

Osmanų imperija (senąja osmanų turkų kalba: دولت عالیه عثمانیه Devlet-i Âliye-yi Osmâniyye, vėlyvąja osmanų ir šiuolaikine turkų kalba: Osmanlı Devleti or Osmanlı İmparatorluğu) - daugiatautė ir daug religijų išpažįstanti turkų valdoma valstybė, egzistavusi 1299 - 1923 m. Europoje žinoma taip pat kaip tiesiog Turkija arba Turkijos imperija. Po jos subyrėjimo atsirado Turkijos respublika, kuri oficialiai paskelbta 1923 m.

Galios viršūnėje (XVI-XVII a.) imperija tęsėsi per tris žemynus ir valdė Mažąją Aziją, Artimuosius Rytus, Balkanus, Šiaurės Afriką ir Krymą. Osmanų imperija tęsėsi nuo Gibraltaro sąsiaurio (ir Atlanto pakrantės Maroke už jo 1553 m.) vakaruose iki Kaspijos jūros ir Persijos įlankos rytuose, nuo Austrijos ir Slovakijos sienų šiaurėje iki Sudano, Eritrėjos, Somalio ir Jemeno pietuose. Osmanų imperiją sudarė 29 provincijos ir jai priklausė Moldavijos, Valakijos ir Transilvanijos vasalinės kunigaikštystės.

Osmanų imperija šešis amžius buvo Rytų ir Vakarų civilizacijų ryšių centras. Ji kai kurių nuomone buvo islamiška Viduržemio jūros imperijų (Romos ir Bizantijos) įpėdinė.

Osmanų valstybės iškilimas (1299–1453 m.)

Apie Osmanų dinastijos pradžią žinių yra nedaug. Po seldžiukų valstybės žlugimo turkų Anatolijoje susikūrė daug smulkių valstybių, vadinamų Gazio emiratais.

1300 m. silpstanti Bizantijos imperija prarado daugumą Anatolijos provincijų, kurias pasidalino apie dešimt Gazio kunigaikštysčių tarp kurių buvo ir Osmanų valstybė. Dinastijos pradininku buvo Osmanas I-asis, Ertuğrulo sūnus iš Eskişehiro srities vakarų Anatolijoje. Pagal tradiciją, Ertuğrulas keliavo per Mažąją Aziją su 400 raitelių ir atsidūrė prie dviejų armijų mūšio. Nusprendęs įsikišti, pasirinko pralaiminčią pusę ir padėjo jai pasiekti pergalę. Kariai, kuriems jis padėjo, kovėsi už seldžiųkų sultonatą ir už pagalbą jis atidavė Ertuğrului Eskişehirą. Po Ertuğrulo mirties 1281 m., Osmanas tapo vadu (bėjumi) ir 1299 m. Osmanas I paskelbė nepriklausomybę nuo Rumo seldžiukų valstybės. Šie metai tradiciškai laikomi Osmanų imperijos įkūrimo metais. Osmano priklausomybėn pateko vis daugiau kaimyninių turkų genčių ir jis plėtė savo teritoriją Bizantijos imperijos sąskaita. Galiausiai jis apgulė Brusą (Bursa) ir Nikėją (Iznikas), du didžiausius Bizantijos miestus Anatolijoje. Bursa krito netrukus po jo mirties 1326 m., Izniką 1331 m. užėmė jo sūnus Orhanas.Orhanas paveldėjo kunigaikštystę, kurios dydis buvo kaip maždaug trečdalis šiandieninės Lietuvos. Jis sostine paskelbė Bursą, kuri iki 1453 m. Konstantinopolio užėmimo buvo Osmanų sultonų laidojimo vieta.

Bizantijos imperija tuo metu buvo nuosmukyje ir Osmanai pamažu užkariavo jos žemes, pradedant europine Marmuro jūros pakrante, Galipoliu 1354 m. Tais pačiais metai Mažojoje Azijoje osmanai užėmė Ankarą (graikiškai Angora). Orhanui mirus jo valstybė buvo daugiau nei triskart didesnė už jo tėvo valstybę. kitais metai buvo užimtas Adrianopolis (Edirnė), antrasis pagal dydį Bizantijos miestas, o po Maricos mūšio sekė invazija į Makedoniją (1371 m.). 1389 m. Muradui I-ajam Kosovo mūšyje pavyko nugalėti Serbijos ir Bosnijos kunigaikščius. Turkams užėmus Balkanus svarbiausiu jų strateginiu tikslu buvo Konstantinopolio užėmimas. Graikams buvo leista atsikvėpti, kai Timūras įsiveržė į Anatoliją 1402 m. ir paėmė sultoną Bajezidą I į nelaisvę.

Bajezido nelaisvė sukėlė suirutę turkų tarpe. Valstybėje vyko pilietinis karas (1402-1413 m.), nes sultono sūnūs kovėsi dėl sosto. Tarpuvaldis baigėsi, kai Mehmedas I tapo sultonu ir atstatė osmanų galią. Jo anūkas Mehmedas Užkariautojas perorganizavo valstybę ir armiją bei pademonstravo karinius sugebėjimus užimtas Konstantinopolį 1453 m. gegužės 29 d. būdamas 21 metų amžiaus. Miestas tapo nauja Osmanų imperijos sostine, o Mehmedas II pasivadino Kayser-i Rûm (Romos cezariu). Tačiau šio titulo nepripažino Vakarų Europa ir graikai, Rusijos carai irgi teigė esą Rytų imperijos įpėdiniais. Kad sutvirtintų savo pretenzijas Mehmedas II troško užimti ir Vakarų imperijos sostinę, Romą, ir užėmė dalį Italijos pusiasalio pradedant Otrantu ir Apulija 1480 m. liepos 28 d. Tačiau po Mehmedo II mirties 1481 m. gegužės 3 d. Italijos kampanija buvo nutraukta, o osmanų pajėgos atsitraukė ar buvo išvytos.

Imperijos augimas (1453–1683 m.)
Ekspancija ir epogėjus (1453–1566 m.)

Sultonas Selimas I (valdė 1512–1520 m.) išplėtė imperiją į pietus ir rytus nugalėjęs Persijos šachą Ismailą I Chaldirano mūšyje[1]. Selimo laikais osmanai pradėjo valdyti Egiptą ir įkūrė laivyną Raudonojoje jūroje. Po šio užkariavimo Osmanų imperija pradėjo grumtynes su Portugalijos imperija dėl dominavimo regione[2].

Selimo įpėdinis Suleimanas Puikusis (valdė 1520–1566 m.) tęsė tėvo užkariavimus. Užėmęs Belgradą 1521 m. jis užkariavo Vengrijos karalystę ir kitas centrinės Europos sritis po pergalės Mohačo mūšyje 1526 m. Jis apsupo Vieną 1529 m., bet miesto neužėmė, nes turėjo pasitraukti dėl žiemos pradžios[3]. 1532 m. kitas Vienos puolimas su, manoma, daugiau nei 250 tūkst. karių armija buvo sustabdytas 60 mylių į pietus nuo Vienos Gunso tvirtovėje. Po kelių osmanų atakų 1543 m. Habsburgų valdovas Ferdinandas 1547 m. oficialiai pripažino Osmanų imperijos valdžią Vengrijoje. Suleimanui valdant Transilvanija, Valakija ir, su pertraukomis, Moldavija buvo Osmanų imperijos vasalinės kunigaikštystės. Rytuose turkai iš persų atėmė Bagdadą 1535 m., užėmė Mesopotamiją ir gavo priėjimą prie Persijos įlankos.

Selimui ir Suleimanui valdant imperija pradėjo dominuoti jūrose ir valdė didžiąją dalį Viduržemio jūros[4]. Osmanų admirolo Barbarosos Hairedino Pašos, vadovavusio laivynui Suleimano valdymo metais, žygiai nulėmė daugybę pergalių prieš krikščionių laivynus. Tarp šių žygių yra Tuniso ir Alžyro užkariavimas iš Ispanijos, musulmonų ir žydų perkėlimas iš Ispanijos į osmanų žemes (ypač į Salonikus, Kiprą ir Konstantinopolį) per Ispanijos inkviziciją ir Nicos atėmimas iš Šventosios Romos imperijos 1543 m. Paskutinė avantiūra buvo Prancūzijos naudai, nes Barbarosos ir Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I kariai kovojo drauge[5]. Tuo metu Prancūzija ir Osmanų iperija buvo artimi sąjungininkai ir bendromis jėgomis priešinosi Habsburgų dominavimui pietų ir centrinėje Europoje. Sąjunga buvo karinė ir ekonominė, nes sultonai leido Prancūzijai prekiauti imperijoje nemokant mokesčių. Tuo metu Osmanų imperija buvo svarbi ir priimtina Europos politikos dalis bei Prancūzijos, Anglijos ir Nyderlandų sąjungos prieš Habsburgų Ispaniją, Italiją ir Austriją narė.

XVI a. pabaigoje Osmanų laivyno dominavimui metė iššūkį Vakarų Europos valstybės, ypač Portugalija Persijos įlankoje, Indijos vandenyne ir Prieskonių salose. Osmanams blokuojant šilko ir prieskonių prekybos kelius į Rytus ir Pietus, Europos valstybės buvo priverstos ieškoti kitų kelių. Sausumoje imperija kovėsi Austrijos ir Persijos kampanijose. Šie konfliktai mažino osmanų išteklius ir imperija mažiau dėmesio skyrė laivynui. Svarbi karinė būtinybė ginti rytines ir vakarines sienas neleido imperijai veltis į ilgalaikius globalius konfliktus jūrose.

Maištai ir atgimimas (1566–1683 m.)

Po Suleimano mirties 1566 m. Osmanų imperija pradėjo prarasti teritorijas. Vakarų Europos šalių laivynų sustiprėjimas ir kitų kelių į Aziją atradimas pakenkė imperijos ekonomikai. Praėjusio amžiaus efektyvi karinė ir biurokratinė imperijos struktūra pakriko užsitęsus silpnų sultonų laikotarpiui. Tačiau nepaisant to, Osmanų imperija išliko pagrindiniu užkariautoju iki Vienos mūšio 1683 m., kuris žymi turkų ekspancijos Europoje pabaigą.

Tuo metu Europos valstybės pradėjo dėti pastangos pažaboti osmanų valdžią sausumos prekybos keliuose. Ekonomikoje milžiniškos sidabro įplaukos į Ispaniją iš Naujojo pasaulio sukėlė Osmanų imperijos valiutos devalvaciją ir nesuvaldomą infliaciją. Tai turėjo stiprių neigiamų pasekmių visiems turkų visuomenės sluoksniams. Sokulu Mehmedas Paša, Selimo II didysis viziris sukūrė Sueco ir Dono-Volgos kanalų projektus, norėdamas išgelbėti ekonomiką, bet jie buvo atšaukti.

Pietų Europoje krikščionių koalicija, vadovaujama Ispanijos karaliaus Pilypo II, sukūrė sąjungą palaužti Osmanų laivyno galią Viduržemio jūroje. Jų pergalė prieš turkus Lepanto mūšyje (1571 m.) pagreitino turkų dominavimo Viduržemio jūroje pabaigą. Kai kurių istorikų nuomone, šis mūšis žymi imperijos nuosmukio pradžią. XVI a. pabaigoje turkų aukso amžius ir milžiniškų užkariavimų laikai buvo pasibaigę. Tačiau per šešis mėnesius po pralaimėjimo buvo pastatytas naujas turkų laivynas su 250 laivų įskaitant 8 modernius mahonus[6], o esant statybų pikui kiekvieną dieną Konstantinopolio uostuose pasirodydavo po vieną laivą. Bet kokiu atveju Lepanto mūšis buvo tik "keršto ataka", nes Kipras buvo atimtas iš Venecijos per laivynų susidūrimą 1571 m. Pokalbyje su Venecijos ministru turkų didysis viziris teigė, kad "iš jūsų atėmę Kiprą mes nukirtome vieną iš jūsų rankų, nugalėdami mūsų laivyną jūs nuskutote mums barzdas[7]." Pats sultonas pasakė: "Bedieviai nusvilino mano barzdą. Ji ataugs[8]." Tikrovėje didelis patyrusių jūreivių praradimas buvo katastrofa po kurios imperija taip ir neatsigavo ir smuko laivyno galia[9].

Habsburgų frontas tapo daugiau ar mažiau nuolatiniu iki XIX a., o jame vyko tik maži mūšiai, nulemiantys pavienių tvirtovių likimą. Sąstingį sukėlė Europoje išsivystę trace italienne, žemos tvirtovės, Austrijos pastatytos palei frontą, kurių nebuvo įmanoma paimti be ilgos apgulties. Turkai neturėjo priemonių prieš šias naujo tipo tvirtoves ir anksčiau jų efektyviai naudota artilerija (Konstantinopolio apgultis) tapo bevertė. Sąstingį sukėlė ir geografinės ribos: iki mechanizacijos epochos Viena buvo tolimiausias taškas, iki kurio Osmanų armija galėjo nužygiuoti iš Stambulo per nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens trunkantį kampanijos laiką. Be to, imperijai buvo sunku išlaikyti du frontus: vieną su Austrija, o kitą su islamiška priešininke - Safavidų Persija.

Osmanų imperija palaipsniui atsiliko nuo Vakarų karinių technologijų srityje, nes turkų ekspanciją pradėjo stabdyti didėjantis religinis ir kultūrinis konservatizmas. Dėl Karinės revoliucijos taktikos ir ginkluotės pasikeitimo kažkada baimę kėlę sipahiai prarado svarbą. Disciplina ir būrio susitelkimas tapo problema dėl žemesnių standartų verbavimo politikoje ir Janyčarų junginių augimo kitų karinių dalinių sąskaita. Europiečių vis dažniau naudojami šauliai nušluodavo glaustas turkų pėstininkų eiles.

Muradas IV (1612–1640 m.), kuris atgavo Jerevaną (1635 m.) ir Bagdadą (1639 m.) iš Safavidų, buvo vienintelis to meto sultonas tvirtai valdęs imperiją. Be to, jis paskutinis osmanų sultonas vadovavęs karo veiksmams pats būdamas fronte.

Jelali maištai (1519–1610 m.) ir Janyčarų maištai (1622 m.) sukėlė maištų ir nusikalstamumo bangą XVI a. pabaigos - XVII a. pradžios Anatolijoje ir nuvertė keletą vyriausybių. Tačiau XVII a. buvo ne tik stagnacijos ir nuosmukio laikotarpis, bet ir metas, kai osmanų valstybė pradėjo prisitaikyti prie išorinių ir vidinių permainų.

Moterų sultonatas (apie 1530–1660 m.) buvo laikotarpis, kai Imperijos haremas turėjo didžiausią politinę įtaką imperijoje, o jaunų sultonų motinos valdė savo sūnų vardu. Rokselana, Nurbanu įpėdinė apie 1530 m., buvo pirmoji validė, o Baylo Andrea Giritti iš Venecijos ją apibūdino kaip "didžiausio gerumo, drąsos ir išminties moterį", nepaisant to, kad ji "baudė vienus, o apdovanodavo kitus"[10]. Paskutinės iškilios to laikotarpio moterys buvo Kösem Sultan ir jos marti Turhan Hatice, kurių politinė nesantaika baigėsi Kösem žmogžudyste 1651 m. Po to prasidėjo Köprülü laikotarpis (1656–1703 m.), kurio metu iš pradžių imperiją valdė galingi Imperijos haremo nariai, o po to didieji viziriai. Köprülü laikotarpiui būdingas sultonų nesugebėjimas valdyti ir galios telkimasis žemesniuose vyriausybės lygiuose.

Stagnacija ir reformos (1699–1827 m.)

Staganacijos laikotarpiu daug žemių Balkanuose buvo užleista Austrijai. Kai kurios imperijos sritys, pvz.: Egiptas ir Alžyras tapo nepriklausomom valstybėm ir tik formaliai priklausė turkams, bet jos greitai tapo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos įtakos zonomis. XVIII a. centrinė valdžia davė vis daugiau galios vietiniams lyderiams ir savivaldai. Otomanų imperija kovojo daugybę karų su Rusija XVII-XIX a.

Ilgas osmanų stagnacijos laikotarpis istorikų aiškinamas kaip nepavykusių reformų metas. Laikotarpio pabaigoje buvo švietimo ir technologinių reformų, įskaitant aukšto jo mokslo įstaigų, tokių kaip Stambūlo Technologinis Universitetas, įkūrimą. Osmanų mokslas ir technologija buvo labai vertinami viduramžiais. Tai lėmė turkų mokslinikų atlikta klasikinio mokslo ir Islamo doktrinos sintezė bei iš kinų perimti tokie technologiniai pasiekimai kaip parakas ir kompasas. Tačiau tuo metu nuotaikos buvo labai konservatyvios. Rašytojų gildijos paskelbė spauzdintas knygas "Velnio išradimu" ir jos buvo atsakingos už tai, kad tik po 43 metų imperijoje buvo pradėtos spauzdinti knygos (1493 m. Stambūle spaustuvę įkūrė Sefardo žydai pabėgę nuo 1492 m. prasidėjusios Ispanijos inkvizicijos).

Tulpių laikotarpis (turkų kalba: Lâle Devri), taip pavadinta dėl sultono Ahmedo III meilės tulpėms ir jos panaudojimo kaip taikaus valdymo simbolį. Regione 1718-1730 m. vyravo taika po turkų pergalės prieš Rusiją 1712 m. ir Passarowitzo taikos sutarties. Osmanų imperija pradėjo statyti įtvirtinimus aplink Balkanų miestus, kad apsigintų nuo europiečių ekspancijos. Be to įvestos kitos eksperimentinės reformos: sumažinti mokesčiai, buvo bandoma pagerinti osmanų valstybės įvaizdį, šalį atsirado pirmos privačių investicijų ir pelno įstaigos.

Bandymai reformuoti osmanų armiją prasidėjo su Selimu III (1789–1807 m.), kuris bandė modernizuoti turkų armiją pagal europiečių modelį. Šioms reformoms pasipriešino reakcionistai, religiniai lyderiai, bet įpač janyčarai, kurie buvo nedisciplinuoti ir nesuvaldomi. Norėdami išlaikyti savo privilegijas jie sukilo. Selimo pastangos jam kainavo sostą ir gyvybę, bet 1826 m. janyčarus vaizdingai ir kruvinai sutriuškino jo įpėdinis Mahmudas II.

Nuosmukis ir modernizacija (1828–1908 m.)

Šiuolaikiniais laikais Osmanų imperija prarado daugybę teritorijų. Tai iš dalies nulėmė centrinės vyriausybės nestabilumas, nepaisant tokių administracinių reformų kaip Tanzimatas.

XIX a. daugelyje šalių kilo nacionalinis atgimimas, neaplenkęs ir turkų valdų. Imperija vis dažniau susidurdavo su tautinėm problemomis. Valstybėje pradėjo kurtis revoliucinės partijos. Sukilimai osmanų teritorijose turėjo milžiniškų pasekmių XIX a. ir paveikė osmanų politiką XX a. pradžioje. Dauguma turkų manė, kad tautinio nesutarimo priežastys yra išorinės. Nors valstybė sulaukė keletos sėkmių, imperija nesugebėjo valdyti tautinės savimonės stiprėjimo. 1829 m. Graikija pasiskelbė nepriklausoma valstybe po Graikijos nepriklausomybės karo. Reformos nesustabdė tautinio pakilimo Dunojaus kunigaikštystėse ir Serbijoje, kuri buvo pusiau nepriklausoma apie 60 metų. 1875 m. Serbija, Juodkalnija, Valakija, Bosnija ir Moldavija atsiskyrė nuo imperijos. Po Rusijos-Turkijos karo 1877-78 m. Osmanų imperija formaliai pripažino Serbijos, Rumunijos ir Juodkalnijos nepriklausomybę ir suteikė autonomiją Bulgarijai. Dekolonizacijos laikotarpiu Serbijos žydas Yehuda Solomon Alkalai siųlė įkurtį nepriklausomą Izraelio valstybę.

Tanzimato laikotarpiu (arabų kalba Tanzîmât reiškia "reorganizavimas") (1839–1876 m.) padarytos reformos sukūrė gan šiuolaikišką šauktinių armiją, reformavo bankų sistemą, pakeitė gildijas šiuolaikiniais fabrikais. 1856 m. Hatt-ı Hümayun žadėjo lygybę visiems Osmanų imperijos piliečiams nepriklausomai nuo tautybės ir išpažįstamos religijos ir praplėtė Hatt-ı Şerif of Gülhane pažadą 1839 m. Reformų laikotarpis pasiekė piką su Konstitucija, vadinama Kanûn-ı Esâsî (osmanų turkų kalba: "Pagrindinis įstatymas") ir parašytą jaunųjų osmanų. Ji buvo paskelbta 1876 m. lapkričio 23 d. Konstitucija suteikė religijos laisvę ir lygybę prieš įstatymą.

Imperijos Pirmasis konstitucinis laikotarpis (turk. Birinci Meşrûtiyet Devri) buvo trumpalaikis, bet idėja, kad konstitucinė monarchija yra atsakas į valstybę draskančius socialinius neramumus, išliko įtakinga. Šią idėją (osmanizmą) puoselėjo reformatoriai, vadinami Jaunaisiai osmanais, kurie gavo išsilavinimą Vakarų universitetuose. Po karinio perversmo 1876 m. jie privertė sultoną Abdülazizą (1861–1876 m.) atsisakyti sosto Murado V naudai. Tačiau Muradas V buvo protiškai nesveikas ir nuverstas po kelių mėnesių. Jo įpėdinis Abdülhamidas II (1876-1909 m.) tapo sultonu, kai 1876 m. lapkričio 23 d. pripažino konstitucinę monarchiją, bet parlamentas išliko tik du metus. Sultonas sustabdė, ne uždarė, jį, kol buvo priverstas atnaujinti jo veiklą. Kanûn-ı Esâsî praktinis panaudojimas buvo minimalizuotas.

Tuo metu imperija turėjo gintis nuo kitų valstybių invazijos ir okupacijos. 1798 m. prancūzai užėmė Egiptą. Po pralaimėjimo Rusijai 1877-78 metų kare Kipras buvo paskolintas Didžiąjai Britanijai už paramą Berlyno kongrese. Imperija nustojo pati kelti konfliktus ir sudarė sąjungas su tokiomis Europos valstybėmis kaip Prancūzija, Nyderlandai, Jungtinė karalystė ar Rusija. Pvz.: Krymo kare turkai susivienijo su Didžiąja Britanija, Prancūzija ir kitomis šalimis prieš Rusiją.

Ekonomikoje Osmanų imperija turėjo didelių sunkumų grąžinti skolas Europos bankams.

XIX a. pabaigoje vienintelė priežastis kodėl imperija nebuvo nušluota nuo žemės paviršiaus buvo Galios balasnso doktrina. Austrija ir Rusija norėjo praplėsti savo įtaką regione turkų sąskaita, bet tam priešinosi Didžioji Britanija, bijojusi Rusijos dominavimo Rytinėje Viduržemio jūros dalyje.

Imperijos žlugimas (1908–1922 m.)

Antrasis konstitucinis laikotarpis (turk. İkinci Meşrûtiyet Devri) yra galutinio Osmanų imperijos žlugimo metas. Šiuo laikotarpiu politikoje dominavo Vienybės ir Progreso komitetas (turk. İttihâd ve Terakkî Cemiyeti) ir judėjimas, vėliau pavadintas Jaunaisiais turkais (turk. Jön Türkler). Jaunųjų turkų revoliucija prasidėjo 1908 m. liepos 3 d. ir greitai išplito po imperiją priversdama sultoną atstatyti 1876 m. konstituciją ir sušaukti parlamentą. Konstitucinį laikotarpį trumpam nutraukė 1909 m. antirevoliucinis perversmas ir antirevoliucinis kovo 31 d. incidentas, kuris baigėsi sultono Abdulhamido II nušalinimu ir tremtimi į Salonikus, o jį pakeitė brolis Mehmedas V Reşad.

Pasinaudodama Jaunųjų turkų revoliucijos sukeltais neramumais Austrija-Vengrija oficialiai aneksavo Bosniją ir Herzegoviną 1908 m. Nors šią teritoriją ji buvo užėmusi po Turkijos-Rusijos karo ir Berlyno kongreso 1878 m., bet ji oficialiai liko Osmanų imperijos provincija iki pat 1908 m. Per Italijos-Turkijos karą Balkanų lyga (Bulgarija, Juodkalnija, Graikija ir Serbija) paskelbė karą Osmanų imperijai ir ji prarado beveik visas teritorijas Balkanuose per Balkanų karus 1912-1913 m. Karai Libijoje ir Balkanuose buvo pirmas rimtas išbandymas Vienybės ir Progreso komitetui. Tačiau Italijos-Turkijos karas, kuriame pirmąkart panaudoti lėktuvai, buvo pralaimėtas ir Libija prarasta.

Balkanų valstybės, atsiradusios XIX a. pabaigoje siekė iš Osmanų imperijos Albanijos, Trakijos ir Makedonijos provincijų gauti daugiau teritorijų, remdamosis nacionaline gyventojų sudėtimi. Nuo pat pradžios Rusija veikė kaip tarpininkas ir 1912 m. kovą buvo sudaryta Serbijos ir Bulgarijos sutartis, 1912 m. gegužę Graikijos ir Bulgarijos sutartis. Po to Juodkalnija 1912 m spalį susitarė su Serbija ir Bulgarija.

Serbijos-Bulgarijos sutartis, vadinama Makedonijos padalinimu, buvo pagrindinė Pirmojo Balkanų karo priežastis. Antrasis Balkanų karas kilo kai buvę sąjungininkai susipešė dėl naujai gautų teritorijų. Tai leido Osmanų imperijai galimybę atgauti dalį teritorijų Trakijoje. Balkanų karai Osmanų imperijoje sukėlė 1913 m. perversmą ir po to sekusį Trijų pašų valdymą.

Pirmasis pasaulinis karas

Osmanų imperija dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo Vidurio Rytų kampanijose pasirašius Vokiertijos-Osmanų sutartį. Iš pradžių imperija laimėjo keletą svarbių pergalių (Galipolio mūšis ir Kuto apgultis), bet patyrė siaubingai nesėkmingą Kaukazo kampaniją prieš Rusiją. Rusijos revoliucija 1917 m. leido osmanams atsigauti ir karo pabaigoje jie užėmė Azerbaidžaną, bet pralaimėjus karą imperija buvo priversta atiduoti užimtas teritorijas. Svarbus įvykis šitame kare buvo armėnų pasipriešinimo Vano provincijoje atsiradimas, sukėlęs didelio masto deportaciją ir armėnų žudynes. Per armėnų genocidą osmanų kariai ir kurdų karo vadai žudė armėnus jų kaimuose ir deportacijos stovyklose Sirijos dykumoje[11]. Osmanų vyriausybė kaltino armėnus bendradarbiaujant su Rusija, kuri okupavo rytinę Anatoliją, dėl armėnų savanorių dalinių Raudonojoje Armijoje. Osmanų imperiją pralaimėjo karą po Edmund Allenby vadovaujamų britų pajėgų stateginių taikinių atakų ir arabų sukilimo 1916–18 m.

Osmanų imperijos pabaiga
Osmanų imperija pasitraukė iš karo pasirašydama Mudroso paliaubas 1918 m. spalio 30 d. praėjus 17 dienų po Stambulo okupacijos. Pagal Sevro taikos sutartį Osmanų imperija prarado visas Artimųjų Rytų teritorijas, kurios tapo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos mandatais. Didelės sritys pietų ir vakarų Anatolijoje tapo Italijos įtakos zonomis. Beveik visa Trakija atiteko Graikijai, kuri taip pat gavo Smyrnos protektoratą. Marmuro jūros sąsiauriai tapo sąjungininkų valdoma tarptautine zona. Armėnija tapo nepriklausoma valstybe. Didžioji Britanija gavo beveik viską ko troško pagal slaptą Sykes-Picot susitarimą, kurį ji sudarė su Prancūzija 1916 m. dėl Artimųjų Rytų padalinimo.

Stambulo ir Izmiro okupacija sukėlė turkų nacionalinį judėjimą, Turkijos nepriklausomybės karą ir Turkijo respublikos įkūrimą.

Mustafa Kemalio Atatiurko vadovaujamas turkų nacionalinis judėjimas įkūrė Didžiąją Nacionalinę Asamblėją (Büyük Millet Meclisi) Ankaroje 1920 m. balandžio 20 d., kuri atsisakė pripažinti Osmanų valdžios Stambūle ir okupacinių pajėgų Turkijoje. Turkų revoliucionieriai sutelkė "žmonių armiją" ir iš Turkijos išvijo Graikijos, Italijos ir Prancūzijos pajėgas. Jie atgavo tas provincijas, kurios pagal Sevro sutartį buvo atiduotos Armėnijai ir kėlė grėsmę britų pajėgoms, kontroliujančioms sąsiaurius. Ilgainiui turkų revoliucionieriai atgavo Stambulą ir sąsiaurių kontrolę bei panaikino sultonatą 1922 m. lapkričio 1 d. Paskutinis sultonas Mehmedas VI Vahdettin (1861–1926 m.) paliko Turkiją 1922 m. lapkričio 17 d. Turkijos respublika oficialiai buvo paskelbta pasirašius Lozanos taikos sutartį 1923 m. liepos 24 d. Kalifatas konstituciškai buvo panaikintas 1924 m. kovo 3 d. Sultonas ir jo šeima buvo paskelbti nepageidautinais asmenimis Turkijoje ir ištremti. Po penkiasdešimt metų, 1974 m., Turkijos Didžioji Nacionalinė Asamblėja suteikė buvusios dinastijos palikuoniams teisę gauti Turkijos pilietybę. Iš iširusios imperijos susidarė 40 valstybių (įskaitant Šiaurės Kipro turkų respubliką).
_________________
The best.

Somalia · Parašytas: 13 gr. 2008 23:10 Rašyti temą: Respublika

Respublika

Dėl sąjungininkų noro valdyti Anatolijos teritoriją prasidėjo Turkijos nepriklausomybės karas (1918-1923 m.) 1920 m. britų, prancūzų, italų ir graikų armijos užėmusios Stambulą pradėjo nuo Izmiro skverbis gilyn į Anatoliją. Nesusilaukę didesnio sultono pasipriešinimo Turkijos nacionalistai drauge su lyderiu Atatiurku įvykdė valdžios perversmą ir 1920 m. pasirašę Sévres sutartį įkūrė Turkijos respubliką, formaliai pripažįstama 1923 m. Lozanos sutartimi[1].

Mustafa Kemalis atsisakė savo karinės uniformos ir įkvėpė liaudį labai dideliam uždaviniui – paversti šalį demokratiška, pasaulietiška Turkijos respublika.

Politinė sistema

Turkijos respublika buvo įkurta 1923 m. vadovaujant Mustafai Kemaliui Atatiurkui, kuri reformavo Turkiją ir padarė ją pasaulietine ir į Vakarus orientuota respublika. Nenorėdama, kad šalis nusisuktų nuo pasaulietinių ir vakarietiškų vertybių, sukėlė keletą karinių perversmų, kurių paskutinis įvyko 1980 m. Vėliau demokratinis valdymas buvo grąžintas.

Europos Sąjunga
1959 m. Turkija kreipėsi į Europos Ekonominę Bendriją dėl narystės, šios bendrijos nare tapo 1964 m.

1987 m. šalis pateikė pareiškimą dėl narystės Europos Bendrijoje. 1989 m. Europos Komisija pareiškė atsisakanti nedelsiant pradėti derybas su Turkija dėl šalies ekonomines bei politines padėties (prastų santykių su Graikija ir jų konflikto dėl Kipro), bet patvirtino galutinį tikslą – pilnateisę narystę.

1999 m. Europos Konsulatas pripažįsta Turkiją lygią su kitomis šalimis kandidatėmis. 2002 m. Europos Konsulas pareiškia, jog pradės derybas su Turkija jeigu ji išpildys Kopenhagos kriterijus.

2005 spalio 3 d. oficialioji Ankara pradėjo stojimo derybas su Europos Sąjunga. Tačiau įvairūs apžvalgininkai ir politikai teigia, jog Turkijai būti nare lemta nebent po 10 ar daugiau metų. Maža to, daugelyje ES valstybių (ypatingai Austrijoje) yra nemažas visuomenės dalies pasipriešinimas šios, vis dar gana skurdžios ir ne visai gerbiančios demokratijos bei žodžio laisvės principus šalies priėmimui. Baiminamasi ne tik, jog turkai po įstojimo į bloką masiškai pradės plūst į turtingesnes ES šalis. Daugelis bijo, jog musulmoniškos ir didelės valstybės priėmimas gerokai paspartins Europos šalių islamizaciją.

Administracinis suskirstymas
Turkija suskirstyta į 81 provinciją (il, dgs. iller). Europoje yra 4 provincijos (nurodomi jų centrai):

Edirnės provincija (Edirnė)
Kirklareli provincija (Kirklareli)
Stambulo provincija (Stambulas)
Tekirdaho provincija (Tekirdahas)

Turkija dalinama į 81 provinciją, turkų kalba vadinamą iller.

Kiekvieną provinciją valdo gubernatorius, kurį paskiria vyriausybė.

Visos provincijos yra dalinamos į tam tikrą skaičių rajonų.

Dažniausiai provincijos vadinamos tokiu pačiu pavadinimų, kaip ir jų adminsitracinis centras, dar vadinamas centriniu rajonu. Išimtys yra šios provincijos: Hatai (centras Antakija), Kočaeli (Izmitas) ir Sakarija (Adapazari).

Geografija

97 % Turkijos teritorijos yra Azijoje, likusioji dalis Europoje. Azijinė dalis vadinama Anatolija, o europinė – Rytų Trakija.

Turkija skirstoma į septynis geografinius regionus : Marmario, Egėjo, Viduržemio, Centrinės Anatolijos, Rytinės Anatolijos, Pietinės Anatolijos bei Juodosios jūros.

Turkija yra Anatolijoje ir pietryčių Europoje (vakarinė Turkijos dalis, į vakarus nuo Bosforo sąsiaurio, geografiškai yra Europoje, o Anatolija — pietvakarių Azijos dalis), ribojasi su Juodąja jūra, tarp Bulgarijos ir Gruzijos, taip pat ribojasi su Egėjo ir Viduržemio jūromis, tarp Graikijos ir Sirijos. Geografinės Turkijos koordinatės yra: 39°00′Š, 35°00′R.

Plotas: 780 580 km², sausumoje: 770 760 km², vandenyje: 9 820 km².

Turkija tęsiasi daugiau negu 1600 km iš vakarų į rytus, bet dažniausiai mažiau negu 800 km iš šiaurės į pietus. Visas plotas yra apie 779 452 km², iš kurių 755 688 km² yra Azijoje ir 23 764 km² Europoje.

Anatolija yra didžiulis, stačiakampio formos pusiasalis, besidriekiantis tarp pietryčių Europos ir Azijos. Anatolija sudaro 97% Turkijos teritorijos. Anatolija dar vadinama Mažąja Azija arba Azijietiškąja Turkija. Anatolijos terminas yra naudojamas kalbant apie didžiulį plokščiakalnį, kurį juosa kalvų ir kalnų grandinės, daugelyje vietų trukdančios prieiti prie pakrantės regionų.

Europietiškoji Turkijos dalis, dar žinoma kaip Trakija, apima tik 3% šalies teritorijos, bet joje gyvena daugiau negu 10% visų šalies gyventojų. Trakija nuo Azijinės Turkijos dalies atskirta Bosforo sąsiauriu, Marmuro jūra ir Dardanelų sąsiauriu.

Valstybės sienos
Turkija ribojasi su aštuoniomis valstybėmis, ir turi šešias kranto linijas. Apsupta vandens iš trijų pusių ir saugoma aukštų kalnų, pagal rytines sienas, valstybės sienas puikiai apibrėžia natūralūs gamtos dariniai. Valstybės sienos nuo dvidešimtojo amžiaus pagal sutartį liko nepakitusios.

Sienos ilgis: 2627 km, siena ribojasi su: Graikija 206 km, Bulgarija 240 km, Gruzija 252 km, Armėnija 268 km, Azerbaidžanas 9 km, Iranas 499 km, Irakas 331 km, Sirija 822 km.

Kranto linija: 7200 km, išskirtinė ekonominė zona: tik Juodojoje jūroje, teritoriniai vandenys: 6 jūrmylės Egėjo jūroje, 12 jūrmylių Juodojoje ir Viduržemio jūroje.

Sienos su Graikija buvo patvirtintos Lozanos sutartimi[1] 1923 m., nuo tada Trakijoje ir kitose įeinančiose teritorijose vyksta gyventojų mainai. Po susitarimo daugelis graikiškai kalbančių žmonių, gyvenančių vakarinėje Turkijos dalyje, buvo priversti persikelti į Graikiją, tuo tarpu daugelis turkiškai kalbančių žmonių nebuvo priversti grįžti į Turkiją per Balkanų valstybių karą su Turkija.

Ekonomika

Turkijos ekonomika – 16 pagal dydį pasaulyje. Nors privatus sektorius pastaruoju metu gana sparčiai auga, valstybė tebevaidina svarbų vaidmenį pramonėje, bankų sistemoje, transporto bei susisiekimo sistemoje.

Kas dešimtas gyventojas – bedarbis. Dėl sparčiai didėjančio gyventojų skaičiaus kasmet bedarbių gretas papildo per 800 tūkstančių piliečių. BVP ir perkamoji galia vienam Turkijos gyventojui siekia tik 27% ES vidurkio. Nors vyriausybė stengiasi kiek įmanoma labiau sumažinti infliaciją, jos lygis tebeišlieka gana aukštas.

Turkiją galima suskirstyti į regionus, kurių kiekvienas pasižymi jam būdinga produkcijos gamyba. Antalijos regione vystoma augalininkystė: (šiltadaržiai, vaismedžiai) pomidorai, agurkai, pipirai, apelsinai (tinkami tik sultims), bananai (mažesni už įprastus), granatai, išvystytas turizmas. Marmario regione – tabakas, vyndarystė, išvystytas turizmas. Marmuro jūros pakrantėse – alyvuogės. Juodosios jūros regiono pakrantėse – žuvininkystė. Likusioje dalyje – naudingų iškasenų gavyba.

Žemės ūkis

Nuo 1950 metų žymiai išaugo Turkijos žemės ūkis. Dabar Turkija yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurios pačios apsirūpina pagrindiniais maisto produktais. Dėl įvairaus klimato Turkijoje gali būti auginamos įvairios kultūros. 1990-aisiais metinę produkciją sudarė 19.3 mln. tonų kviečių, 14.8 mln. tonų cukrinių runkelių, 6.9 mln. tonų miežių, 6.4 mln. tonų pomidorų, 5.3 mln. tonų melionų, 3.6 mln. tonų vynuogių, 2.1 mln. tonų kukurūzų, 1.9 mln. tonų obuolių. Kitos svarbios kultūros yra svogūnai, riešutai, kopūstai, bulvės, rugiai, saulėgrąžos ir kiti aliejiniai augalai, alyvos ir citrusiniai augalai. Juodosios jūros pakrantėje auga arbatžolės. Medvilnė ir tabakas yra pagrindinės eksportuojamos kultūros. Fermeriai laiko 12 mln. raguočių, 980 000 asilų, 40.4 mln. avių, 10.8 mln. ožkų ir 142 mln. naminių paukščių. Dabar žemės ūkyje darbuojasi maždaug pusė turkų.

Demografija

Apie 92-80 % šalies gyventojų yra turkai, 20-7 % – kurdai, 2,7 % – gruzinai, graikai, albanai, arabai, bulgarai, čigonai, žydai.

95%-96% išpažįsta islamą, daugiausia sunitų pakraipos. Taip pat yra nedidelė krikščionių bendruomenė, kurią daugiausia sudaro graikai bei armėnai.

Kultūra

Turkijos kultūra susiformavo iš įvairių Osmanų imperijos, Europos ir Islamo tradicijų elementų.

98% Turkijos gyventojų yra musulmonai, dėl to islamas turi didelį vaidmenį kasdieniniame gyvenime, tačiau jau nuo 1928 m. Kemalio Atatiurko pradėta sekuliarizacija taip pat stipriai paveikė Turkijos visuomenę ir kultūrą. Dėl šių skirtingų kultūrinių-istorinių įtakų veikiančių Turkijos identitetą, jos kultūra yra savotiškas modernumo, europietiškumo ir tradiciškumo bei religingumo derinys.

Turkijos architektūra geriausiai atsispindi jos mečetėse. Suleimano mečetė yra vienas didžiausių ir populiariausių Turkijos statinių.

Turkijoje taip pat išlikę daug senovės Graikijos ir Romos laikų miestų.

Švietimo sistema

Respublikos pradžioje daugiau nei 90% gyventojų buvo neraštingi. Tačiau pirmoje respublikos konstitucijoje buvo skelbiama, kad pradinis mokslas turi būti privalomas ir nemokamas (valstybinėse mokyklose) visiems turkams. Iki 1990 metų apie 81% suaugusiųjų jau galėjo skaityti ir rašyti. 1990-tųjų pradžioje 6.9 mln. mokinių lankė pradines mokyklas, apie 3.2 mln. mokinių lankė vidurines mokyklas ir apie 444 000 studentų mokėsi aukštosiose mokyklose. Konkursas į Turkijos universitetus yra labai didelis. Pagrindiniai universitetai yra Stambulo, Ageno Izmyre ir Ankaros.

Švietimas privalomas ir nemokamas yra nuo 7 iki 15 m. amžiaus. Iš viso yra apie 820 aukštojo mokslo įstaigų, įskaitant universitetus, jose mokosi virš 1 mln. studentų. 15 pagrindinių universitetų yra Stambule ir Ankaroje. Aukštasis mokslas yra Aukštojo Išsilavinimo Tarybos, finansuojamos valstybės, atsakomybėje. Nuo 1998 m. universitetai įgavo didesnę autonomiją ir buvo paraginti didinti savo lėšas bendradarbiaujant su pramonės įmonėmis.

Turkijoje egzistuoja maždaug 85 universitetai, kurie skirstomi į dvi grupes: valstybės ir privačius. Valstybiniuose universitetuose yra maži mokesčiai už mokslą, o privačiuose gana aukšti. Norint gauti bakalauro laipsnį studijuojama nuo 2 iki 4m.

Turkijos mokslo ir technikos tyrimų taryba, vadinamoji TÜBİTAK, koordinuoja pagrindinius ir taikomuosius mokslinius tyrinėjimus ir jų plėtrą. Viso yra 64 tiriamieji institutai ir organizacijos. Šios tarybos veiklos sritys apima žemės ūkį, miškininkystę, sveikatos apsaugą, biotechnologijas, branduolines technologijas, naudingąsias iškasenas, IT ir gynybos sistemą.
_________________
The best.